Gegužės 21 d. Klaipėdoje vyks jubiliejinis „Vilties bėgimas“. Brolis pranciškonas Benediktas Jurčys pasakoja, kaip pajuto pašaukimą dirbti su onkologiniais ligoniais, kodėl solidarumo renginiui prieš dešimt metų pasirinko būtent bėgimo formą ir kokios šiemet yra „Vilties bėgimo“ naujovės.
Šiemet jau dešimtą kartą vyks „Vilties bėgimas“, skirtas parodyti solidarumą su onkologiniais ligoniais ir paremti Šv. Pranciškaus onkologijos centrą. Tačiau, regis, sąlytį su šią ligą kenčiančiais žmonėmis turėjote dar seminarijos laikais? Kaip pajutote pašaukimą rūpintis būtent onkologine liga sergančiais žmonėmis?
Turėčiau mintimis sugrįžti į laikus, kai dar buvau moksleivis Klaipėdoje. Mano teta dirbo onkologijos dispanseryje, kuriame dažnai lankydavausi, nes labai mylėjau mamos seserį. Kartą mano teta, lyg norėdama pasigirti, savo draugėms pasakė: „Jis bus geras gydytojas.“ O viena iš ten esančių slaugių į mane pažiūrėjo ir atsakė: „Geriau jis tebūna geras kunigas, taip labiau mums padės.“ Šis sakinys giliai įstrigo į mano širdį.
Atrasti drąsos dirbti su onkologiniais ligoniais padėjo ir misionierystės patirtis vidurinėje Azijoje. Tuo metu Afganistane vyko karas, ir praktiškai kiekvieną savaitę, o kartais net po du ar tris kartus per savaitę nueidavau į ligoninę aplankyti karo lauke sužeistų kareivių. Karas skaudžiai juos nubaudė ne vien žaizdomis, bet kai kuriems buvo net nukirstos rankos, kad daugiau niekada nepakeltų ginklo. Pamenu, kaip pradžioje man buvo sunku įveikti tą barjerą. Tuometinės ligoninės nė iš tolo nepriminė dabartinių gydymo įstaigų. Ten įeidavau kaip į kapo rūsį – kraujas, smarvė. Tad pradėdamas dirbti su onkologiniais ligoniais jau buvau gerokai drąsesnis.
Kadangi jaunystėje studijavau tiksliuosius mokslus – fiziką, matematiką – vieną vakarą pasiėmiau popieriaus lapą ir ėmiau žymėtis Statistikos departamento nurodomą ligų statistiką. Sergančiųjų širdies ir kraujagyslių ligomis – daugiau nei 100 tūkstančių. Onkologinių ligonių – daugiau nei 100 tūkstančių. Sergančiųjų cukriniu diabetu – apie 60 tūkstančių. Viską sudėjęs pradėjau šaukti iš sielvarto ir supratau, kad turiu pašvęsti savo gyvenimą onkologiniams ligoniams ir jų artimiesiems. Pradžioje ne visi mane palaikė ir suprato, bet aš tikėjau šia misija ir dabar matau, kad šiandien mūsų darbas su onkologiniais ligoniais yra naujoji evangelizacija. Tai yra naujas būdas skelbti Evangeliją.
Šiuo metu jau esame užmetę didelį tinklą, ir labai daug žmonių per tą ligą sugrįžta prie Dievo. Ligos pradžioje jie keikė Dievą, kodėl būtent juos ištiko ši bėda, o dabar, po keleto metų sunkios dvasinės kelionės, žmonės jau dėkoja Dievui, kad susirgo šia liga ir per ją pamatė naujas gyvenimo prasmes.
Susidūrę su sunkia liga, žmonės pradeda kelti egzistencinius klausimus, išbandomas ir santykis su Dievu. Ką atsakote žmonėms apie ligos prasmę ir kodėl Viešpats vienus ligonius išgydo, o kitus pasišaukia į amžinybę?
Dažnai mes patys išprovokuojame ligą. Kalbant apie onkologinius susirgimus, per dvidešimt metų įsitikinau, kad tai yra vienintelė liga, kurią galima atitolinti ar net išvengti, jeigu gyvensime padorų, teisingą ir sveiką gyvenimą.
Pirmiausia turime įsivertinti tarpasmeninius santykius – apmąstyti savo santykį su Dievu, su savimi pačiu, su kitais žmonėmis ir su kūrinija. Tai yra keturios esminės žmogaus santykių kryptys. Daugelio ligonių šie keturi santykiai yra sutrikę, susilpnėję. Vertindami santykius su Dievu, savimi ar kitais žmonėmis, ligoniai dažnai duoda labai silpną balą.
Tiesa, kad suserga ir tikintys, ir netikintys Dievą žmonės. Tačiau įsigilinus išsamiau ir pradėjus save analizuoti iš esmės išryškėja, kad žmogus turi daug psichologinių problemų.
Žinia apie onkologinę ligą susargdina ne tik patį žmogų, bet ir jo artimuosius, nežinančius, kaip elgtis ir palaikyti mylimą žmogų. Ką galėtumėte jiems patarti iš ilgametės darbo su ligoniais ir jų artimaisiais patirties?
Visur reikalingas nuoširdumas. Negalima apsimetinėti, lyg nieko nebūtų įvykę, reikia priimti realybę ir padėti artimam žmogui. O kaip padėti, jau priklauso nuo kiekvieno individualaus atvejo. Nėra jokios universalios formulės, bet svarbiausia nepalikti žmogaus vieno. Dabar tarpasmeniniai santykiai yra tokie pašliję, kad kartais žmona net vengia pasakyti vyrui apie nustatytą ligą bijodama, kad vyras ją paliks.
Padariniai yra žiaurūs, nes, susirgus vienam žmogui, suserga ir artimieji, visa giminė. Įsivaizduokite, jeigu Lietuvoje apie 120 tūkst. žmonių yra onkologinės ligos įskaitoje, tai reiškia, kad kenčia 120 tūkst. šeimų. Turime ieškoti metodologijų ir priemonių, kaip jiems padėti. Dėl to ir ėmėmės statyti Šv. Pranciškaus onkologijos centrą, ir kasmet keli tūkstančiai žmonių gauna psichologinę bei dvasinę pagalbą ir grįžta į gyvenimą sveiki su gerais prisiminimais ir padėka Dievui.
Paprastai katalikiškos organizacijos ir judėjimai organizuoja rekolekcijas, stovyklas, konferencijas, o kunigai teikia Ligonių sakramentą ir aukoja šv. Mišias. Jūs tuo tarpu pasirinkote netradicinę renginio formą – bėgimą. Kodėl solidarumo renginiui buvo pasirinkta būtent ši forma?
Pirmą kartą panašų bėgimą pamačiau Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ten vyko Niujorko maratonas, kuriame dalyvavo apie 100 tūkst. bėgikų. Sužinojau, kad jie aukoja didžiulius pinigus dalyvio mokesčiui (nuo poros šimtų iki poros tūkstančių dolerių), kurie vėliau skiriami nevyriausybinių organizacijų vykdomai karitatyvinei veiklai paremti.
Tada pagalvojau, kad mums taip pat reikia pasirinkti bėgimą, nes, norint būti sveikam, reikia sportuoti. Pavyzdžiui, jeigu pakviečiu žmogų dalyvauti bėgime, įveikti 10 km distanciją, tai jis stengsis kiekvieną savaitę po du ar tris kartus pabėgioti, nustos vartoti alkoholį, rūkyti, pradės reguliuoti mitybą. Trumpai tariant, bėgimas padeda reorganizuoti paties žmogaus gyvenimą.
Kai matau bėgančius tūkstančius žmonių, žinau, kad jie visi tvarko savo gyvenimo būdą. Jau nuo pat pirmojo „Vilties bėgimo“ atsisakėme alkoholio kompanijų reklamų, po šventės nesimėto jokie alaus ar kitų svaigiųjų gėrimų buteliai. Jau dešimt metų visi „Vilties renginiai“ skatina sveiką gyvenimo būdą ir vyksta be jokio alkoholio. Tad bėgimas sutelkia labai daug žmonių ir skatina sveiką gyvenseną. „Vilties bėgime“ kiekvienas žmogus gali pasirinkti distanciją pagal savo pajėgumą.
Viskas prasidėjo nuo „Vilties bėgimo“, o dabar išaugo į daugelį „Vilties miesto“ renginių. Papasakokite, kaip prie vilties iniciatyvų prisijungė kitos organizacijos bei kitų negalių turintys žmonės.
Kadangi Klaipėdoje „Vilties bėgimas“ jau yra reitinguojamas kaip trečias pagal populiarumą miesto renginys, žmonės iš įvairių organizacijų pradėjo prašyti padėti jiems suorganizuoti šventę. Taip ėmė daugėti „Vilties renginių“. Šie renginiai tampa proga kalbėti, pavyzdžiui, apie autistų vaikų gyvenimo prasmę. Kodėl jie atsiranda, kodėl mes turime jais rūpintis? Buvo laikai, kai sovietai ir naciai juos naikindavo „valydami“ visuomenę. Aš organizuoju renginį „Vilties žvilgsniu“ ne tiek dėl pačių vaikų autistų, kiek dėl sveikosios visuomenės dalies. Noriu, kad ta sveikoji visuomenės dalis suprastų, jog ji taip pat serga, o tie vaikai padeda jiems sveikti, kelti klausimus, kodėl aš negaliu jų priimti, nepajėgiu jų apkabinti, kodėl niekinamai žvelgiu į juos. Noriu padėti sveikiesiems priimti kitokius žmones, turinčius judėjimo negalią ir kitų sutrikimų.
Pavyzdžiui, mūsų bičiulis Augustas Navickas, turintis judėjimo negalią, neseniai dalyvavo parolimpinėse žaidynėse. Mes juo didžiuojamės ir norime padrąsinti jo likimo brolius, kurie taip pat sėdi vežimėlyje ir dar nedrįsta išeiti į viešumą. Pastatėme teniso kortus ir įsigijome vežimėlius, kad judėjimo negalią turintys žmonės galėtų sportuoti, žaisti lauko tenisą. Užuot sėdėję prie televizoriaus, dabar jie treniruojasi, bendrauja.
Ar šiemet „Vilties bėgime“ bus kokių nors naujovių ar ypatingų svečių?
Pagrindinė šių metų naujovė yra „Vilties maratono“ distancija. Bėgikai startuos nuo Palangos bažnyčios ir bėgs į Klaipėdą. Džiaugiuosi, kad šią ilgąją maratono trasą bėgs ir mūsų brolis pranciškonas Evaldas Darulis. „Vilties bėgime“ dalyvaus svečių iš Italijos ir Prancūzijos. Nors Lietuvoje gyventojų nuolat mažėja, „Vilties bėgimo“ dalyvių skaičius kasmet auga.
Birželio mėnesį Toronte jau penktą kartą vyks alternatyvus „Vilties bėgimas“. Ar ši solidarumo iniciatyva ir toliau auga už Lietuvos ribų?
Labai džiaugiuosi Toronto „Vilties bėgimu“ ir puikia jo organizatorių komanda su broliu pranciškonu Kazimieru Kasparavičiumi priešakyje. Žinau, kad šiemet „Vilties bėgimas“ taip pat vyks Ciuriche, kur susibūrė išeivijos lietuvių bendruomenė. „Vilties bėgimas“ taip pat yra vykęs Australijoje, Anglijoje. Juk onkologine liga suserga ne vien Lietuvoje, bet ir užsienyje gyvenantys lietuviai. Dalis jų atvyksta į Šv. Pranciškaus onkologijos centrą ir gauna čia dvasinę bei psichoterapinę pagalbą.
Parengė Monika Midverytė OFS
Nuotrauka: Pranciškonas Benediktas Jurčys su „Vilties bėgimo“ dalyviais.
MBO Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos informacija
